Tomas Baranauskas rugsėjo 8 d. internete paskelbė savo straipsnį “Oršos mūšis – didžiausia Lietuvos karinė pergalė prieš Rusiją”. Čia aptarsime tik tai, kas liko nepaminėta šiame lietuvių istoriko rašinyje...

---

 Maskvos didieji kunigaikščiai, prijungę kitas rusų kunigaikštystes, XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje pradėjo ilgus šimtmečius užsitęsusius karus prieš Lietuvą. Jie kūrė savo valstybę remdamiesi idėja, jog “visa Rusia” – tai jų tėvonija, priklausanti jiems. Taigi, pačioje jų valstybės užmačioje buvo įkūnytas priešiškumas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, valdžiusiai nemažai rytinių slavų žemių. Nuo XVI a. pradžios šias pretenzijas maskvėnai ėmė reikšti atvirai: jie reikalavo sau visų slaviškų žemių, įeinančių į LDK sudėtį, iki pat Berezinos upės, tai yra, Kijevo, Volynės, Smolensko, Polocko. Žinoma, etninė Lietuva tokioje situacijoje irgi atsidūrė pavojuje. Kaip pastebi XVII a. istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius, Lietuva taip pat buvo Maskvos valdovų tykojamas grobis. 1506 m. Vasilijus III pretendavo į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. 1519 m. laiške Vasilijui popiežius Leonas X aiškino, kad po bevaikio Žygimanto Senojo mirties Lietuva ir Lenkija, patekusios į dinastinę krizę, nebebus rimtas priešas Rusijai. Tuo metu Maskvoje apsilankęs Vokietijos imperatoriaus pasiuntinys pareiškė, kad Lietuvą nukariaus laikas.

Prasidėję karai su Maskva iš pradžių lietuviams nebuvo sėkmingi. Jie pralaimėjo du svarbius mūšius: 1500 m. prie Vedrošos ir 1501 m. prie Mstislavlio. 1514 m. buvo prarastas Smolenskas, kuris, pasak istoriko B. Dundulio, buvo “tarsi vartai Lietuvai į Rusų valstybės gilumą, o Maskvai – į Lietuvos valstybę”. Išdavikas Mykolas Glinskis įkalbinėjo maskvėnus pasiųsti visas jėgas prieš Smolenską, nes “šį miestą užėmus, visą kitą Lietuvą bus galima užkariauti be didelio vargo, su labai menkomis jėgomis”. Iš tikrųjų, po Smolensko turėjo sekti kitų miestų eilė. Milžiniškos maskolių ordos per karo žygius taikydavos į LDK žemių gilumą, nueidamos iki pat Vilniaus apylinkių.

Pralaimėjimas prie Oršos būtų grėsęs skaudžiomis pasekmėmis, plačių žemių nusiaubimu arba praradimu. Vasilijus III, įsirengęs stovyklą prie Smolensko, įsakė savo kariuomenės vadams „užėmus Oršą bei Drucką, traukti tiesiai į Lietuvos sostinę Vilnių“. Pasiuntęs laišką I. Čeliadninui, jis ragino žygiuoti link Borisovo, kur buvo įsirengęs stovyklą Žygimantas Senasis, kuriam „nestojus į kovą, kariuomenę apsupti iš visų pusių ir kartu su karaliumi atvaryti nelyginant gyvulius į Maskvą“.

Reikia pastebėti, kad chamizmu ir arogancija dvelkiantys pasisakymai šiam rusų valdovui buvo būdingi. Prieš Oršos mūšį jis netgi pasiteiravo laiške imperatoriaus Maksimilijono, ką jam reikėtų daryti su nelaisvėn paimtuoju karaliumi Žygimantu, kurį, be abejonės, jam netrukus atvesią sukaustytą. Gali būti, kad tokias “kalbėjimo manieras” Maskvos kunigaikščiai perėmė iš savo azijietiškų kaimynų, kurie panašiai apsieidavo su jais pačiais. Palyginimui, Krymo chanas laiške mažamečiui Ivanui IV rašė: “Tebus tau žinoma, kad mes ketinome, nusiaubę tavo žemes, sučiupti tave patį, pakinkyti į žagrę ir priversti tave sėti pelenus [...] sukaustęs į kalades kojas, aš būčiau liepęs tau kasti išvietes”. Lengva rasti analogijų ir su dabartinio Rusijos valdovo Putino grasinimais “čečėnus skersti (skandinti) išvietėse”.

Savaime suprantama, kad šiam kaimynui iš Rytų jo vietą buvo galima parodyti tik ginklo jėga. Tai LDK kariai ir padarė, prie Oršos visiškai sutriuškindami įsiveržėlius. Ši pergalė, nors ir nebuvo pilnai išnaudota karine prasme, sutvirtino LDK tarptautinę padėtį, mūsų valstybės pozicijas prieš Maskvos rusus, Krymo totorius, lenkus ir jų aneksines užmačias. Pergalė plačiai nuskambėjo Europoje (net buvo išleisti pergalei skirti panegiriniai eilėraščių rinkiniai). Kai kurie iš belaisvių buvo išsiuntinėti po Europos valdovų dvarus.

Dabartiniams rusams šio mūšio prisiminimas yra kartus ir jie bando jo reikšmę visaip sumenkinti. Rusijos istorikas M. Geleris teigia, kad „mūšis nepadarė didelės įtakos karo eigai“, ir akcentuoja Lenkijos paramos svarbą. Baltarusių istorikai, priešingai, iškelia laimėjimo dydį, tačiau tendencingai šią pergalę priskiria savo tautai. Baltarusių dešiniosios partijos ir nacionalistai švenčia ją kaip „karinės šlovės dieną“, vietoj vasario 23 d. Pasišaipoma, kad “iki nesenų laikų valstybės įnašas į šios įžymios pergalės šventimą apsiribodavo tuo, kad visus švenčiančius surakindavo ir sodindavo į areštinę”. Mat oficiali Lukašenkos valdžia laikosi nuomonės, jog šios pergalės minėjimai siekia suskaldyti “broliškas slavų tautas”.

Tačiau Oršos mūšis, “skaldęs slavų tautas”, tik dar labiau konsolidavo pačios LDK visuomenę. Rytinėje jos dalyje sustiprėjo antimaskvietiškos nuotaikos. Smolenske surengtas nesėmingas sąmokslas. Pabėgti iš Maskvos atgal į Lietuvą rengėsi netgi perbėgėlis Glinskis, tačiau nesėkmingai (galų gale šis veikėjas užbaigė savo dienas kalėjime išbadytomis akimis – pamokantis išdaviko likimas).

Reikia suvokti, kad LDK karai su Maskva buvo ne tik dviejų valstybių, bet ir dviejų skirtingų kultūrų karai (šiuolaikine terminologija beveik “civilizaciniai”). Maskvos valstybė buvo orientuota į azijietiškos despotijos formą, ten daugiau reiškė ne teisė, o kunigaikščio-caro valia. A. Kojelavičius, aprašinėdamas tų laikų įvykius, piešia Maskvos valdovus kaip klastingus, žiaurius, apie vieną iš jų taip atsiliepia: “nieko doro vis dėlto negalima buvo pasiekti iš pasipūtėlio ir savimylos, kuris ir teisę, ir neteisę tevertina tiek, kiek šitai jam naudinga”. Todėl nenuostabu, kad LDK slavai nesiveržė į Maskvos glėbį.

Reikia prisiminti, kad ir pats LDK kariuomenei šiame mūšyje vadovavęs Konstantinas Ostrogiškis (apie 1460-1530) priklausė LDK slaviškajai aplinkai, globojo ir rėmė Stačiatikių Bažnyčią, pastatė dvi cerkves Vilniuje. Po sėkmingų kovų su totoriais 1497 m. jis buvo paskirtas LDK didžiuoju etmonu. 1500 m., pralaimėjęs Vedrošos mūšį, pateko į maskvėnų nelaisvę. Čia vyriausiajam LDK kariuomenės vadui buvo sukaustytos kojos, rankos užlaužtos už nugaros ir nelyginant raiščiais aplietos ištirpintu švinu. Kaip rašo A. Kojelavičius, “baisiai kankinamas buvo pasižadėjęs Maskvos valdovui ištikimai tarnauti; paskirtas jo karvedžiu,sėkmingai keletą kartų sumušė skitus. Nors už šiuos žygius Maskvos kunigaikštystėje gavo didelių valdų, niekada nesiliovė ilgėjęsis tėvynės; kai pelnė tokį didelį priešų pasitikėjimą, kai visi manė, jog pamiršo tėvynę, jis, sakydamas vykstąs į pasienį telktis kariuomenės, paspruko į Lietuvą”. 1507 m. raitas per miškus sugrįžęs namo, Ostrogiškis padėjo sukliudyti kunigaikščio Glinskio maištui, o sekančiais metais sumušė jo kariuomenę. Už pergalę prieš totorius prie Višniovco (1512 m. balandžio 28 d.) paskirtas Vilniaus kaštelionu. Už pergalę prie Oršos pramintas “antruoju Scipionu”. Nuo 1522 m. buvo Trakų vaivada (išimties tvarka, nes tos pareigos buvo skirtos tik katalikams). 1527 m. sutriuškino totorius prie Olšanicos (netoli Kijevo).

Konstantinas Ostrogiškis nesutarė ir varžėsi dėl valdžios su Albertu Goštautu (galite paskaityti apie pastarojo kaltinimus Ostrogiškiui, išdėstytus 1525 m. laiške karalienei Bonai. Skirtingai negu Goštautas, pasisakė už glaudesnę sąjungą su Lenkija, nes bijojo, kad Lietuva neatsilaikys viena prieš Maskvą. Būdamas vienas iš turtingiausių ir įtakingiausių LDK žmonių, Ostrogiškis gyveno asketiškai: jo namų seklyčios grindys buvo nedažytos, langai ne įstiklinti, o užtaisyti popieriumi ar dervuota drobe, iš baldų turėjo tik stalą ir suolus (Venclova T., Vilniaus vardai, Šiaurės Atėnai, 2005 m. rugsėjo 10 d., nr. 764).

Beje, neseniai Baltarusijoje buvo paminėtas ir LDK kariuomenės pergalės prieš totorius prie Klecko (1506 m. rugpjūčio 5 d.) 500 metų jubiliejus. Apie šią pergalę prieš Azijos plėšikus, išsivarinėjusius dešimtis tūkstančių žmonių iš LDK į vergiją Kryme ir Turkijoje, plačiau skaitykite Tomo Baranausko straipsnyje “Ką mums reiškia pergalė prieš totorius?”.

Literatūra:

Dundulis B., Lietuvos užsienio politika XVI a., Vilnius, 1971.

Gudavičius E., Lietuvos istorija, t. I, Vilnius, 1999.

Kojelavičius Vijūkas A., Lietuvos istorija, Kaunas, 1989.

Pociūnas A., 1514 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės pergalė prie Oršos, Voruta, 2000 m. spalio 28 d., nr. 39-40, p. 4-5.

Геллер М., История Российской империи, Т. I, Москва, 2001.

Visos teisės į straipsnį priklauso autoriui ir "LNF". Cituodami turite nurodyti šaltinį.

Tomas Baranauskas - Istorinė publicistika naujienų portaluose 

Panašūs straipsniai LNF:

A. Širopajevas "Imperijos žlugimas ir nacijos gimimas" (2006 12 29)

Tik registruoti nariai gali komentuoti.
Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.

Powered by AkoComment 2.0!